Šokoladinis obuolių pyragas

Labai nemėgstu tvarkyti namų, todėl vis ieškojau tinkamos motyvacijos. Išbandžiau piktą muziką (nes tada man nuotaika pikta, pvz., Marilyn Manson, Rammstein, Metallica ir pan.), puodelį arbatos su skaniu saldainiu po tvarkymosi, bet neseniai atradau geriausią – skanaus pyrago kvapas! Tad prieš kuopdama virtuvę į orkaitę kišu šokoladinį obuolių pyragą. Šiam pagalbininkui reikės

2 didelių obuolių (arba 3 mažesnių)

2 kiaušinių

100 g sviesto

100 g cukraus

100–150 g miltų

Plytetės juodojo šokolado

Pusės stiklinės graikinių riešutų

Kepimo miltelių (negailint, kokių 4 arbatinių šaukštelių)

Cinamono, vanilinio cukraus

Pasidarom arbatos, susirandam mėgiamą radijo stotį, išsirikiuojam produktus. Dubenėlyje arba nedideliam puode ant mažos ugnies ištirpinam sviestą, paskui sumetame gabaliukais sulaužytą šokoladą ir gerai maišome, kol ištirps. Paliekame ataušti. Per tą laiką su cukrumi labai gerai išplakame kiaušinius. 

Suberiame cinamoną, vanilinį cukrų, kepimo miltelius ir miltus. Gerai išsukame.

Tada supilame jau pravėsusį sviesto ir šokolado mišinį ir gerai išmaišome. Suberiame riešutus (gali būti susmulkinti arba ne. Pagal receptą rekomenduoja juos prieš tai pakepinti, bet man vis pritrūksta laiko:). Suberiam supjaustytus obuolius ir viską gerai išmaišom.

Jei kepimo forma paprastoji, ją ištepam sviestu ir pabarstom miltais. Aš į savo silikoninę tiesiai šviesiai sukrečiu tešlą, šaukštu truputį palyginu viršų ir į orkaitę. Rašo, kad 175 laipsnių karščio, bet pas mus tokio tikslumo nėra, tai viską vienodai kepam – ir kalakuto gabalą, ir vištos kulšeles, ir pyragus. :)

Išgeriam paskutinius arbatos gurkšnius. Išplaunam ruošybos indus, nes pyragas keps 40–50 min. Pirmieji kvapai pasklinda po kokių 10 min., kai indai jau išplauti, tad galima imtis ir, pvz., kokių grindų. :)

Aš šį pyragą slepiu šaldytuve, nes kitaip per dieną ir suvalgyčiau – vis norisi prieiti ir atsiplauti gabaliuką, tada dar gabaliuką, ir dar, ir dar... Save apgaudinėju, kad šaltas man jis net skanesnis.

Namų švarinimas liaudiškomis ir agresyviomis priemonėmis

Kai kurias priemones žinojau jau seniai, pvz., užjuodusius nuo arbatos puodelius šveisti soda. Paskui švarinantis namuose atėjo kitos žinios: kriauklę šveisti soda, o į virtuvės kriauklę retkarčiais įberti sodos ir užpilti actu (neva suardo maisto likučius ir nešvarumus), arbatinuko vidaus apnašas „išvirti“ vandeniu su actu. Gal prieš pusmetį ieškojau patarimų, kaip kovoti su sienų pelėsiu ir atradau patarimų lobyną vienoje vietoje – nuoroda http://augame-kartu.blogspot.com/2012/04/pigios-ir-draugiskos-valymo-skalbimo-ir.html. Tada pabandžiau vonios maišytuvo galvutę nakčiai įmerkti į actą, nes jo nuosėdos kamavo kaip galvos skausmas. Ir, o stebukle – ryte jis blizgėjo! Patikėjau tokių priemonių galia ir nusprendžiau namus kuopti actu ir soda. ...Kai pasibaigs valikliai. :) O jei rimtai, tai pastebėjau dėsningumą, kad jei reikia ką nors atšveisti – naudoti sodą, jei reikia grąžinti blizgesį – actą. Kolkas dideliais pasiekimais pasigirti negaliu, nes gyvenu procese, bet vonios plyteles šveisti soda – variantas tinkamas.

Šiaip jau ir iki tapdama namų šeimininke šiek tiek domėjausi namų chemijos ekologiškumu. Nesu išprotėjusi dėl ekologijos, bet manau, kad namuose neturėtų būti tų labai agresyvių chemijų. Nors etikečių atidžiai nestudijuodavau ir cheminių elementų pavadinimų nebuvau iškalusi, tačiau turėjau paprastą taisyklę – nepirkti tokių priemonių, kurios pažymėtos atitinkamai bent vienu iš šių:  

Tokiu pačiu principu vadovaujuosi iki šiol. Tad stengiuosi ištaikyti per akcijas nusipirkti indų ploviklio, skalbimo miltelių ar vonios šveitimo priemonių jei ne ekologiškų, tai bent nekenksmingų žmonėms ir aplinkai.

Beje, beieškodama paveikslėlių šiam straipsneliui radau ekologiškų priemonių ženklinimą. Pagrindiniai ženklai, kuriais galima pasitikėti: 

ES ekoženklas (ES gėlė) 

Šiaurės šalių gulbė

Vokiečių mėlynasis angelas

Prancūzų ECOCERT

Italų ICEA

Tad einam, namų darkytojos... tvarkytojos :), plauti grindų, langų ir vonių tokiomis priemonėmis, kurios nebaisios nei mūsų vaikams, nei jūrų žuvims. Ir aš, padėjusi paskutinį tašką, eisiu šveisti virtuvės spintelių. Su indų plovikliu ir soda. :)

Verta paskaityti:

http://www.pagalvok.lt/buitine-chemija/

http://www.zaliaskatalogas.lt/ekologiniai-zenklai

http://vmvt.lt/lt/maisto.sauga.ir.kokybe/ekologiskas.maistas/ekologisko.maisto.zenklinimas/

P. S. Ant labai jau figūriškų spintelių rankenėlių buvo nugulęs toks laiko sluoksnis, kad nei aš, nei vyras nusprendėme neturintys tiek kantrybės, kad jas nušveisti. Išsprendėm paprastuoju brangiuoju būdu – nupirkom ir įsukom naujas rankenėles. :D

Kodėl atsiranda aktyvios ir verslios mamos

 

Kolkas esu ta mamytė, kuri namuose gano augantį vaikutį – motinystės „atostogose“. Mamos žino, kas tai per atostogos. Tačiau, kaip ten bebūtų, laisvo laiko lieka. Nedaug, bet kokiai nors maloniai veiklai valandžiukę per dieną sukrapštyti galima. Kad ir kol vaikutis miega pogulio miegelio. 

Nesant darbo rinkos daliai, atsiranda tokia nedidelė mamos izoliacija nuo pasaulio – draugių kasdien negaudysi, interneto forumų platybėse gyventi irgi nesinori, tad ateina laikas, kai savęs paklausi: „Tai ką darom?“ Manau, iš čia ir gimsta mamų savirealizacijos programos: kas randarbiauja, kas organizuoja, kitos pradeda verslauti ir pan. Studijų metais buvau nusprendusi, kad rašyti man nepatinka, bet dabar nusprendžiau šią „tiesą“ patikrinti iš naujo. Gal rašyti iš savo gyvenimo patiks labiau? Juo labiau, kad neįpareigoju savęs konkrečiomis temomis – rašysiu apie viską, todėl, galima sakyti, apie nieką. :)

Tad kaip ten su tom aktyviom mamom, savęs klausiu. Iš kur ir kodėl tokios atsiranda? Priėjau išvadą, kad dėl dviejų priežasčių. 1. Noras save realizuoti, plėtoti pomėgius. 2 . Finansinis aspektas. Prisimenu savo mamą, kuri santvarkų keitimosi laikas (apie 1990-uosius ir vėliau) irgi bandė įvairiom veiklom verstis: augino ir pardavinėjo braškes, siuvo sukneles (pavadinčiau jas a la suknelėm, nes panašiau buvo į spalvotus maišus...:), buvo namuose ir gyvulininkystės apraiškų: triušiai, vėliau nutrijos. Sakyčiau, tai irgi galima pavadinti mamų verslumo užuomazgom. Dabar mamos, neradusios sau/vaikui/šeimai tinkamos prekės ar kokybės, pradeda verslauti labai sėkmingai. Gali tai būti prekyba, pvz., norvegiškom sauskelnėm, angliškais drabužėliais ar amerikietiška buitine chemija. Kitos imasi kartu ir kūrybiškesnės veiklos: kuria drabužius vaikams, nėščiosioms, krūtimi maitinančioms mamytėms ir jais prekiauja. Visa tai kyla iš nepasitenkinimo esama situacija, kai nuėjus į parduotuvę ir pamačius vaikiškų drabužėlių kainas norisi apsisukti ant kulno ir eiti kuo toliau nuo tokių lentynų. Su sauskelnėm irgi visokios istorijos: tai netinka, o jei tinka, tai kaina irgi atitinkama... Taip ir gaudom, mes mamos, arba akcijas atrakcijas, arba ieškom interneto platybėse tinkamesnių variantų. O kas ieško, kaip žinia, tas ir randa. 

Man su tuo tikruoju verslumu nepakeliui. Filologė gi aš. Užtenka, kad šeimos biudžetą skaičiuoju. Bet iš to skaičiavimo tik neviltis kartais ima. Tada norisi prisijungti prie mamų rankdarbiautojų. Skiriu virbalus nuo vašelio, gerąsias ir išvikščiąsias akis irgi. Galiu savo mažajam ropliukui  ir pirštinytes, ir megztinuką numegzti, bet ar pavyktų su tokiais „gabumais“ dar ir kažką prie šeimos pajamų prisidurti, tai abejoju. Bet ką gali žinoti, gal po kurio laiko imsiu ir patapsiu rimta mezgėja...