Pusryčiams, pietums ir vakarienei?

Nemaniau, kad tiek daug rašysiu apie maistą. Pasirodo, tai aktualesnė tema negu maniau. :) 

Sulaukę atžalėlės, beveik kiekvieną savaitgalį važiuojam pas senelius. Kol pūkši puodai ir orkaitėje skrunda visokie gėriai, pauzes užpildo televizorius. Pastaruoju metu užtaikom ant laidos „Save with Jamie“ (yra ir internete http://www.jamieoliver.com/recipes/category/books/save-with-jamie). Yra ten kur akis paganyti ir idėjų pasirankioti. Bet galvojom ir vienaip, ir kitaip, ir su vyru nusprendėm, kad pas mus namie irgi panašiai – vienas patiekalas kelioms dienoms visokiom variacijom. Mėsą nesikuklindami perkam ne mažiau kaip kilogramą, todėl dažniausiai kelias dienas nereikia sukti galvos. Tad 3 idėjos pietums, vakarienei ir pusryčiams.

Nr. 1. Pietums – karbonadai (arba orkaitėje kepta kalakuto kulšis).

Pusryčiams arba vakarienei – sumuštiniai. Ant duonos riekės dėti papjaustytos mėsytės ir mėgstamos daržovės: agurko, ridikėlio, pomidoro ir t.t.

Rytojaus pietums (arba pusryčiams ir/ar vakarienei) – salotos su mėsyte. Priklausomai nuo sezono ir ką mėgstam, plėšiam salotos lapą (galima pridėti gražgarstės, špinatų), pjaustom agurką, ridikėlių, pomidorą ir t.t. Skoniams sužadinti – svogūnų laiškų, krapų ar kitokio mėgstamo skanuko. Paprasčiausias padažas – alyvuogių aliejus ir citrinos sultys. Ne gėda tokių salotų ir į darbą pietums nusinešti. ;) 

Pusryčiams arba vakarienei – kiaušinienė. Pamenu, draugystės su vyru pradžioj buvau pakraupusi, kai į kiaušinienę keliavo ne tik mėsos likučiai, bet ir virtos bulvės. Jei kam tinka ir patinka – taip sočiau. Bet man tokio patiekalo kiaušiniene liežuvis vis dar neapsiverčia pavadinti... 

Nr. 2. Labai mėgstu makaronus, tad kartais jiems skaninti pasigaminam mėsos troškinio. Į jį dažniausiai keliauja mėsos faršas (arba pjaustytas mėsos gabalas), morkos, svogūnai, paprika, konservuoti pomidorai, prieskoniai – pagal skonį. Tad vienos dienos pietums – makaronai su mėsos troškiniu, kitos dienos pietums – ryžiai su „pagerintu“ tuo pačiu troškiniu – mes paprastai jį skaninam aštresniais prieskoniais ir pupelėmis. Šį troškinį galima greitai „paversti“ čiliu.

Nr. 3. Pietums – orkaitėje kepti vištų ketvirtukai (arba kitos dalys – kaip kam patinka). Pirmą dieną – su orkaitėje keptomis bulvėmis (dedam kartu su ketvirtukais). Kitą dieną – su ryžiais; vištiena gali būti ir šalta – bent jau mums netrukdo. :)

Pusryčiams arba vakarienei – salotų kalnas su niekinga kulšele (tiesiog mažesnė porcija nei pietums). Arba netingintiems nusikaulinti vištienos – karšti orkaitėje kepti sumuštiniai: batono riekelės, tarkuotas sūris, vištiena, kiaušinis masei sulipinti, prieskoniukai – į orkaitę op. Mmm... Mėgstantys aštriau gali dėti smulkinto jelapeno arba aštresnių prieskonių.

Tad tokie dažniausi mūsų deriniai. Pabaigai – viena iš „puodo istorijų“. Pamaniau, nušausiu du zuikius – verdu vakarienei bulvių (jau nepamenu, prie ko turėjo būt...), įdėjau ir morką – bus atžalėlei vakarienei bulvių ir morkų košės. Paragavo – fee... Netiko, turbūt dėl to, kad be mėsos... Teko greit kaist puodą darbininką ir virt kruopienės. :)

P. S. O ką jūs ruošiat pietums, kad liktų pusryčiams ar vakarienei?

Puodo istorijos ir kūdikio košė B ir ABC (+M)

 

Yra namuose toks puodas darbininkas, kuris verda 3–4 kartus per dieną, todėl virtuvėje dviese su mažąja praleidžiam nemažai laiko. Todėl, kol puode burbuliuoja daržovių ar kruopų košės, nutinka visokių istorijų.

Nepasakosiu, kaip mano ropliukui reikia iškraustyti spinteles, reklaminių leidinių dėžę (anksčiau joje kaupdavosi rūšiuojamos popierinės atliekos; dabar gi – labai įdomus dalykas, neišmesi...) ar juo labiau šiukšliadėžę – taip ir matau akyse: „Mama, taigi ten TAIP ĮDOMU“. Aišku, yra ir įsimintinesnių istorijų. Štai kelios:

Pirmosios puodo istorijos

Šalia  virtuvės yra koridorius. Kol ropliukas nebuvo toks mobilus ir tooooks smalsus, jausdavausi laisviau. Tačiau po svečių apsilankymo koridoriuje buvo suinventorizuotos 4 poros šlepečių (nu tai kaip neapžiūrėjus ir neišragavus visų). Kai šlepetės ištyrinėtos, atėjo eilė batams. O tais retais atvejais, kai neapdairiai koridoriuje likdavo vežimėlis, reikėjo paragauti ir jo ratus. Dabar koridoriuje tvarkinga – šlepetės ir batai suslapstyti, vežimėlis gyvena kambaryje už uždarų durų. Ech, nebėr ko tyrinėt koridoriuj... Teks ir vėl kraustyt virtuvės spinteles.

Antroji puodo istorija

Puodas verda, mamos rankose naujas žurnalo numeris, vaikas ant grindų roplinėja. Aišku, pilna visokio gėrio: reklaminių skrajučių ir leidinukų, dėžučių maistui laikyti, dubuo, puodas ir t.t... Žodžiu, vaikas turi kuo užsiimti. Ramu. Galima ir visą straipsnio pastraipą perskaityti. Bet...per ilgai ramu. Žvilgt – mano ropliukas iš parketo lentutę išsilupęs ir su pasimėgavimu dantenytes kasosi. O tu vargeli. Viskas, jei tyla daugiau nei 5 sekundes, einu žiūrėt, o tai neaišku, ką vėl įdomaus susiras. 

Man kasdienis galvos skausmas – ką išvirt vaikui valgyt. Neturiu kantrybės supermamų ištobulintiems receptams. Bet net man atsibostų kasdien tos pačios košės. Kad būtų ir pačiai įdomiau, kai kurios jau turi pavadinimus. Štai dvi iš jų:

Košė B (+M)

Visai kaip planas B. :) Tačiau tokį vardą gavo todėl, kad ją sudaro bulvė, brokolis, baklažanas ir, aišku, mėsytė (iš čia toji +M).

Košė ABC (+M)

Ne, tai ne pagrindai, kaip gaminti daržovienę, tai avokadas, bulvė (ir/arba brokolis) ir cukinija, + mėsa.

Taip ir gyvenam virtuvėj su nuotykiais ir be jų. Verdam košę, „darom tvarką“ spintelėse, skaitom mamiškus žurnalus ir kartais gurkšnojam arbatą (dažniausiai vakarais, kai ropliukas jau miega. Mamos žino: ryte atsikėliau, pasidariau arbatos, ramiai vakare atsisėdau ir išgėriau:).